Totoriams vis dažniau puldinėjant Lietuvos žemes bei šlyjant santykiams su Rusija, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. rugsėjo 6 d. suteikė Vilniui privilegiją pastatyti mūrinius įtvirtinimus aplink visą miestą. Sakoma, kad sienos kertinis akmuo buvo padėtas ten, kur kelias vedė į Medininkus, ir toliau - per Ašmeną Minsko link. Pašventinus akmenį, prasidėjo vartų, vėliau pramintų Aušros, statyba.
Vilniaus gynybinė siena buvo mūrijama nuo 1503 iki 1522 metų. Taigi, sienai jau 515 metų!
Sienos architektūra priskiriama vėlyvosios gotikos stiliui, turinčiam renesansinių bruožų. Siena buvo statoma apsisaugoti nuo totorių ar kitų užpuolikų lengvųjų šaunamųjų ginklų, todėl yra palyginti nemasyvi ir neaukšta, kaip kituose Europos senamiesčiuose.
Iki tol Vilniaus miesto gynybinės sienos nebuvo, nes LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vilniuje ilgiau nereziduodavo, tačiau padėtis pasikeitė valdant Aleksandrui, kuris mieliau rezidavo čia, nei Krokuvoje. Būtent Aleksandras ir pavertė Vilnių didžiu Europos miestu, kurio saugumui užtikrinti iškastas gynybinis griovys ir išmūryta apie 4 km sienos.
Bėgo amžiai, ir okupacinė carinė valdžia 1802 metais vartus ir sienas nugriovė, nes, neva, trukdė miestui plėstis. Iš tiesų rusai iš XVIII amžiaus pabaigos bandymų užimti Vilnių žinojo, kad miesto vartai, nors ir ne patys moderniausi, dažniausiai atsilaikydavo ir apsaugodavo vilniečių turtą ir juos pačius.
Šiandien išlikę tik Aušros vartai, tačiau dar 15% sienos yra dabartinių senųjų pastatų sienose, dar tiek pat sutampa su gatvių raudonosiomis linijomis (jos žymi buvusį užstatymą), 35% nebeatsekama dabartiniame žemės paviršiuje, o 35% sienos patikslintų archeologiniai tyrimai, tad tikėtina, jog ateityje apie gynybinę sieną sužinosime daugiau!